Baikalo žiedas

2013.07.02 - 2013.07.24

 pajusk Baikalo didybę

maršrutą paruošė Edvinas Kudrevičius

Šią vasarą siūlom aplankyti Baikalą. Jis vis dar pilnas  neatskleistų paslapčių. Rusų legenda sako, kad Dievas, skrisdamas virš Sibiro, nušalo rankas ir išmetė visas brangenybes, kurių didžiausia yra Baikalas.

Baikalas – ežeras rytų Sibire, didžiausias gėlo vandens telkinys, kuriame randasi penktadalis Žemės gėlo vandens (23 km³) atsargų. Jis ir giliausias,  gylis siekia per 1,5 km (1637 m), nors ir ne didžiausias plotu pasaulyje, tačiau yra Belgijos dydžio (apie 31.500 km²). Jo ilgis – 636 km, plotis – iki 80 km. Vietiniai sako, kad senasis tėvas Baikalas pyksta, kai pavadinamas ežeru – ir jo pyktis pasireiškia kaip sarma, kultus ar barguzin, uraganiniai vėjai, pašiaušiantys bangas iki 4-6 m aukščio. 1996 m. Baikalas įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą.

Kinai senovės kronikose ežerą vadino Tengis. Turkų kalba (kaip ir jakutų "bai kel" ) Baikalas reiškia "Turtingas ežeras". Yra nuomonė, kad jo pavadinimas kilęs iš mongolų kalbos (bai gaal) ir reiškia "Turtinga ugnis". Vietinių vadinamas "Šventąja jūra", "Šventuoju ežeru", "Šventuoju vandeniu". Buriatų kalba "baigal-dalai" reiškia "tikroji jūra". Greičiausia pavadinimas kilęs iš 6-8 a. čia gyvenusių kurykanų, kurių kalba "Baikal" reiškė "daug vandens". Pirmieji rusų keliautojai naudojo evenkų pavadinimą Lamu, vėliau perėjo prie buriatiško, pakeitę -g- į labiau jiems priimtiną -k-.

Baikalo amžius – apie 20-25 mln. metų. Nuosėdos – neįtikėtino storio, kai kur siekia 5 km. Jame gyvena 1550 gyvūnų rūšių bei 1085 augalai. Virš 1200 tų rūšių (60% gyvūnijos ir 15% augmenijos) nėra niekur kitur pasaulyje. Išskirtinai pažymėtini: a) nerpa, sidabro spalvos kailius turintys Baikalo ruoniai, gyvenantys už 1000 km nuo artimiausio sūraus vandens telkinio (kaip jie atkeliavo į čia?); b) apie 400 m gylyje Baikalo šiaurinėje dalyje rastos bendruomenės prie hidroterminių šaltinių: kempinės, vienaląsčiai, sraigės, skaidrūs vėžiagyviai ir žuvys. Tokie šaltiniai gėlo vandens telkinyje yra vieninteliai pasaulyje.

Apie 10 km ilgio visą žiemą neužšalantis "liežuvis" susidaro prie Angaros ištakų – net oro temperatūrai nukritus iki –50^o C. Čia žiemoja dešimtys tūkstančių ančių. Jos įsirengia slėptuves sniego pusnyse. Kitose Baikalo vietose ledo storis gali siekti 2 m. Rusų-japonų karo metu (1904 m.) rusų kariai per jį net buvo nutiesę geležinkelį.

Pažintį su Baikalu geriausia pradėti nuo Baikalo muziejaus Irkutske, priklausančio Rusijos MA Sibiro skyriaus Irkutsko moksliniam centrui nuo 1993 m. Pasaulyje tėra trys ežerams skirti muziejai.

Baikale – 30 salų. Didžiausia ir vienintelė gyvenama Baikalo sala yra Olchonas. Sala – geografinis, istorinis ir sakralinis ežero centras. Jis vienodai nutolęs nuo šiaurinio ir pietinio Baikalo galų. Netgi savo forma primena Baikalo kontūrus. Gausi gamtovaizdžių įvairovė: jame yra stepių kraštovaizdžių su giliai į sausumą įsirėžusiomis ir vasarą įšylančiomis įlankomis, retai palei Baikalą sutinkami smėlynai ir smėlio kopos, mišrūs lapuočių miškai su reliktinio eglyno intarpais, vaizdingos marmuro uolos, apaugusios raudonomis kerpėmis. Saloje gausu archeologinių paminklų – jų užregistruota per 140. Išvaizdžiausia laikoma kurikano laikmečio gynybinė siena, atitvėrusi Chorgojo iškyšulį.

Taip pat keliaudami pamatysime burchano (Šamano) iškyšulį. Jis yra netoli Chužiros gyvenvietės. Tai vienas Azijos gamtos šventenybių, be kurio vaizdų nėra nė vieno nuotraukų rinkinio ar filmo apie Baikalą. Švenčiausia vieta jame yra ola, kurioje nuo pat pirmųjų šamanų laikų aukojo aukas ir duodavo įžadus. Ji laikoma Olchono šeimininko-ežino buveine.150 m į rytus ant balto marmuro uolos išliko šamanų būgnų atvaizdai iš ankstyvojo geležies amžiaus.Šamano uolos pavadinimas pasikeitė pradėjus plisti budizmui. Uolą ėmė vadinti Burchanu – Dievu, Buda. Vienuoliai-lamos tikėjo, kad oloje gyvena mongolų dievas, čia atsikėlęs nuo neatmenamų laikų, todėl lamos iš visų 34 Buriatijos dacanų į čia suvažiuodavo melstis (dažniausiai žiemą). Prie olos rasti užrašai senąja tibeto ir mongolų kalbomis

Pabuvosime prie šiauriausio Olchono salos iškyšulio. Įspūdinga stulpo formos uola, primenanti aštrią iltį (choboj buriatų kalba reiškia "iltis"), iš jūros pusės panaši į moters galvą. Todėl vietiniai uolą vadina Mergele (Dieva), nes pagal legendą, ji, iš pavydo vyrui, prašė tengrijų duoti tokią pat pilį, kaip ir jos vyrui. Tengrijai pavertė ją akmeniu tarę: "Kol žemėje bus pyktis ir pavydas, būsi akmeniu". Iškyšulyje labai patogu stebėti Saulės patekėjimą. Saulės diskas pasirodo iš už kalnuoto Šv. Nosies pusiasalio ir esant geram orui, dėl virš vandens besidraikančių rūkų atplaišų, reginys labai įspūdingas. Salos rytinio kranto viršūnėje, netoli Chobojaus iškyšulio, greta randasi du grotai, kurių angos tiesiai į rytus. Sausos lygios smėliu nubertos groto grindys puikiai tinka nakvynei, ir Saulės patekėjimą galima stebėti neišlendant iš miegmaišių. Vieta išsiskiria nepaprastu daugiabalsiu aidu, atsispindinčiu nuo monolitinės uolos. Čia randami ir reti, reliktiniai augalai. Žiemą galima apžiūrėti grotus, pasakiškai pasipuošusius ledais ir varvekliais. Įėjimai į juos iš šiaurės, vandens lygyje. Kai kurių ilgis siekia 22 m. Įvairios dvasinės mokyklos iškyšulį pasirinko meditacijoms. Šiaurinėje pusėje jos "nepasikuklino" nupiešti Rericho ženklą – raudoną apskritimą su 3 taškais viduje. Tačiau tikrasis ir šventasis iškyšulio ženklas ne šis – tai sunkiai pamatomi erelių lizdai. Pagal legendą, pirmasis šamano vardą gavo Olchono dvasios sūnus, gyvenęs baltagalvio erelio pavidalu.

Apsistosime Buriatijos sostinėje. Ulan Udė (rus. Улан-Удэ, buriat. Улаан-Удэ) – miestas Rusijos rytuose, Užbaikalėje, prie Selengos ir Udos upių santakos. Udinskojė gyvenvietė įkurta 1666 m. kaip kazokų žiemavietė prie Selengos. 1678 m. tapo ostrogu, buvo kazokų ekspansijos į rytus atramos tašku. 1775 m. gavo herbą, suteiktas miesto statusas, pavadinimas pakeistas į Verchneudinską. 1934 m. miestui suteiktas buriatiškas pavadinimas Ulan Udė, reiškiantis „raudonoji upė“.

Galėsime įkopti į Čerskio viršūnę (2090 m) ir pavažiuoti senuoju Circum-Baikal geležinkeliu. Keltu persikelsime per Angaros ištakas į nedidelį Listviankos miestelį-kurortą, kur pailsėsime ir žygį užbaigsime sugrįždami į Irkutską.

Papildoma informacija:

• Visi lėktuvai iš Europos skrenda per Maskvą; pvz. Ryga - Irkutskas - Ryga kainuoja ~720 eurų.
• Keltas iš Olchono salos į Ust Barguziną kainuoja ~44 eurus.

Daugiau informacijos apie žygį ieškokite skyriuose "Programa" ir "Dalyvavimo sąlygos" .